PASAULINĖ DIABETO DIENA

PASAULINĖ DIABETO DIENA

 SVARBU KALBĖTIS – NETYLĖTI, JUS NESATE VIENI

Psichologams praktikoje tenka susidurti su žmonėmis, kurie serga diabetu, tenka juos konsultuoti, kadangi jiems gyvenime kyla labai daug sunkumų su kitais aplinkiniais. Deja, tačiau diabetas yra konstatuojama kaip liga, tai yra serganti nepagydoma liga, tai tvirtina ir diabetu sergantys žmonės, tiek jų artimieji susiduria ne tik su sunkumais valdant ligą, bet ir su nuolatine įtampa, baime būti atstumtiems kitų žmonių. Dėl ko kyla tokios mintis, mes panagrinėsime plačiau.

Lietuvos diabeto asociacija savo straipsnyje teigė, kad cukrinis diabetas – civilizacijos liga, kuri plinta šiuolaikiniame pasaulyje pandemijos greičiu, nes žmogaus organizmas neįstengia priešintis itin dažnam persivalgymui, vis mažėjančiam fiziniam aktyvumui, patiriamam stresui. Kas 20 Europos gyventojas serga šia liga. 2006 metais pasaulyje užregistruota 230 mln. žmonių, sergančių cukriniu diabetu. Prognozuojama, kad po 20 metų šis skaičius padvigubės.

Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, kyla didesnė rizika susidurti su psichinėmis ligomis: depresija, nerimu, miego ir valgymo sutrikimais, tai rodo ir tarptautiniai tyrimai, kurie yra atlikti ir JAV, ir kitose šalyse. Žmonės paprasčiausiai nepasitiki savimi, negeba padaryti paprasčiausių dalykų gyvenime, nebepažįsta savęs. Turint diabetą reikia nuolat stebėti savo kraujo rodiklius, kruopščiai sekti, ką valgai, negalima priimti spontaniškų sprendimų. Dažnai sergantys diabetu susiduria su agorafobija – bijo būti tarp žmonių, išeiti iš namų, todėl gali tapti visiškais „namisėdomis“ tarp keturių sienų.

Šiuo klausimu labai trūksta visuomenės palaikymo, kadangi žmonės dažnai mano, kad tai yra jau psichinė liga, dėl kurios žmogus tik suserga cukriniu diabetu. Diabetu sergančius vaikus auginantys tėveliai pastebi, kad nors gyvename informacinių technologijų laikais, tačiau visuomenės supratimas ir žinios apie cukrinį diabetą kartais atrodo tarsi iš akmens amžiaus. Visuomenė ne visada supranta, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir kiti, tik jie visada turi stebėti savo cukraus kiekį kraujuje. Visuomenė pati bijo tokių žmonių, vaikai nenori kalbėtis ir bendrauti su vaiku, kuris yra kitoks. Pirmų dienų patirtis mokykloje siejama su nervingumu, erzinimu, atstūmimu ir kova. Mokykloje cukriniu diabetu sergantys paaugliai dažniausiai vertinami kaip „kitokie“, nes jiems leidžiama tenkinti savo poreikius, sukuriant tam tikrą elgesio pavyzdį: valgyti per pamokas, užtrukti valgykloje, prireikus išeiti iš pamokos. Tačiau dauguma cukriniu diabetu sergantys paaugliai įvairiais būdais stengiasi išlaikyti „normalaus“ įvaizdį mokykloje, jie nesinaudoja mokytojų jiems teikiamomis lengvatomis ir slepia išorinius ligos požymius: vaistų leidimą ir pan.

Vis dėl to dauguma suaugusiųjų mano, kad nedera kalbėtis su kitais klasės draugais apie cukrinį diabetą, mokytojai bando nuslėpti, kad klasėje yra toks vaikas, kaip jam reikia save prižiūrėti, dauguma bando nuslėpti arba nepasakyti, o dėl ko? Kad paaugliui būtų saugu, ramu ir jauku. Tačiau saugumą paaugliui suteikia žinojimas, kad dėl suteiktos informacijos draugai žinos, kaip jam suteikti pagalbą, nes paaugliai kartu su draugais praleidžia nemažai laiko. Kalbėdami apie ligą mokykloje, paaugliai iš draugų sulaukia daugiau papildomo dėmesio ir rūpesčio. Vis dėlto teigiama, kad cukriniu diabetu sergantys paaugliai labiau pajaučia rūpestį ir saugumą, kai klasės draugai pasiteirauja apie jo savijautą, jausmus, kai gauna palaikymą, kai klasės draugai nuoširdžiai domėsi gyvenimu su šia liga.

Tai vis dėlto mokytojai bando nuslėpti šį faktą, tačiau kodėl? Dažnai konsultacijose išgirstu klausimą iš tėvų, kodėl mano vaikas susirgo tokia liga, kodėl būtent mums taip atsitiko? Vis dėlto žmonės yra tokie, kad jie teigiamus, pozityvius dalykus priima kaip savaime suprantamus, o neigiamus, negatyvius – kaip bausmę, savo minusą, savo nelaimę. Kad ir kaip skaudu būtų, tačiau taip būna, kad kartais vaikai serga.

Tai gali visiškai nuo mūsų nepriklausyti. Mes turime kalbėtis su savo vaikais, jeigu kyla abejonių, ieškoti psichologinės pagalbos, netylėti kančiose, skausme, nelaimėje. Vaikas auga, jo galimybės ir elgesys keičiasi. Tėvai turi mokėti prisitaikyti prie vaiko asmenybės, kuri serga cukriniu diabetu, mes turime mokinti vaiką prisitaikyti prie šios visuomenės, ir jeigu kyla bent vienas klausimas, dėl ko taip įvyko mano vaikui – skambinkite ir ieškokite psichologo, su kuriuo ir aptarsite šį klausimą, netylėkite ir neatiduokite šį klausimą vaikui, nes jam irgi taip pat sunku kaip ir jums. Svarbu kalbėtis – netylėti.

Už tekstą ir informaciją dėkojame LPS narei - Jolantai Žilinskytei-Kovgerei.